3 skyrius

Man pasisekė, nes lankytojai išsivažinėjo gan anksti, o visus uždarymo darbus pavyko atlikti per rekordiškai trumpą laiką. Per petį šūktelėjau „Labanakt!“ ir nėriau pro galines duris automobilio link. Parvažiavusi name Klodo automobilio nepastebėjau. Nusprendžiau, kad jis tikriausiai vis dar Monrou, ir gerai, nereikės aiškintis. Skubiai persirengiau, pasitaisiau makiažą, o kai dažiausi lūpas, Pem pasibeldė į galines duris.

Šįvakar ji atrodė ypač pemiška. Šviesūs plaukai buvo visiškai tiesūs ir blizgantys, šviesiai melsvas kostiumėlis — tikras vintažo deimančiukas, o pėdkelnes puošė siūlės užpakalinėje blauzdos pusėje — Pem apsisuko vietoje, kad jas pademonstruotų.

— Oho, — iškvėpiau, ir tai buvo vienintelė įmanoma reakcija. — Atrodai puikiai. — Šalia jos mano raudonas sijonas ir raudona bei balta palaidinė nublanko.

— Taip, — pasakė ji aiškiai patenkinta. — Tikrai puikiai. A... — Pem sustingo. — Ar užuodžiu fėją?

— Taip, bet dabar nėra nė vienos, todėl valdykis. Šiandien čia lankėsi pusbrolis Klodas. Jis kurį laiką pagyvens pas mane.

— Klodas, tas gardusis, gražusis šunsnukis?

Klodo šlovė siekė toli.

— Taip, būtent tas.

— Kodėl? Kodėl jis gyvens pas tave?

— Jaučiasi vienišas, — paaiškinau.

— Ir tu tuo patikėjai? — Blyškūs Pem antakiai išlinko, reikšdami abejonę.

— Žinai... taip, patikėjau. — Kodėl dar Klodas norėtų gyventi mano namuose, iš kur visai nepatogu važiuoti į darbą? Jis tikrai nepretenduoja į mano lovą ir nemėgina išpešti pinigų.

— Tai kažkokia fėjų intriga, — nenurimo Pem. — Kvailai pasielgei sutikusi.

Niekam nepatinka būti išvadintiems kvailiais. Pem peržengė ribą, tačiau Taktiškumas tikrai nebuvo jos antrasis vardas.

— Pem, pakaks, — pasakiau. Matyt, balsas nuskambėjo labai rimtai, nes ji spoksojo į mane bemaž penkiolika sekundžių.

— Aš tave įžeidžiau, — pasakė vampyrė, tačiau ne taip, tarsi ta mintis būtų ją skaudinusi.

— Taip. Klodas ilgisi seserų. Be to, Najalui uždarius duris ar portalus, ar ką ten, po galais, jis uždarė, šiame pasaulyje nebeliko jokių kitų fėjų, su kuriomis Klodas galėtų regzti intrigas. Esu artimiausia, ką jis gali pavadinti savo gimine, o tai netgi labai apgailėtinai graudu, nes teturiu lašelį fėjų kraujo.

— Važiuojam, — pareiškė Pem. — Erikas laukia.

Polinkis pakeisti temą, kai nebeturi ką pasakyti, buvo dar vienas Pem bruožas. Man teliko nusišypsoti ir palinguoti galva.

— Kaip praėjo susitikimas su Viktoru? — paklausiau.

— Būtų labai gerai, jeigu Viktorą ištiktų koks nors nelaimingas atsitikimas.

— Tikrai taip manai?

— Ne. Noriu, kad kas nors jį nudėtų.

— Aš taip pat. — Akys susidūrė ir ji linktelėjo. Mes puikiausiai sutarėme dėl Viktoro.

— Man kelia įtarimų kiekvienas jo žodis, — pasakė ji. — Kiekvienas sprendimas. Manau, padarys viską, kad užimtų Eriko vietą. Jis nebenori būti karaliaus pasiuntiniu. Trokšta kurti savo teritoriją.

Įsivaizdavau kailiais apsirengusį Viktorą, kuris irkluoja kanoją Raudonąja upe, o už jo stojiškai sėdi indėnė Nusijuokiau. Lipant į Pem automobilį, ji niūriai dėbtelėjo į mane.

— Aš tavęs nesuprantu, — tarė. — Tikrai.

Išvažiavome į Kolibrių kelią ir pasukome į šiaurę.

— Kodėl būti šerifu Luizianoje vertingiau nei būti Felipės, kuris turi tokią turtingą karalystę, pasiuntiniu? — paklausiau labai rimtai, kad atgaučiau prarastas pozicijas.

— Geriau karaliauti pragare nei tarnauti rojuje, — pasakė Pem. Žinojau, jog ji cituoja, bet nenutuokiau ką.

— Luiziana yra pragaras? Las Vegasas — rojus? — Beveik galėjau patikėti, kad koks nors kosmopolitiškas vampyras laikytų Luizianą nelabai pageidaujama nuolatine gyvenamąja vieta, tačiau laikyti Las Vegasą dievišku? Na jau ne.

— Tik toks posakis, — gūžtelėjo Pem. — Viktorui laikas sprukti iš Felipės kumščio. Jie buvo kartu labai ilgai. Viktoras ambicingas.

— Tikra tiesa. Kaip manai, kokia Viktoro strategija? Kaip tiksliai ketina išstumti Eriką?

— Mėgins jį diskredituoti, — iš karto nedvejodama atsakė Pem. Ji tikrai nemažai apie tai mąstė. — Jeigu Viktoras to negalės padaryti, pamėgins Eriką nužudyti — tačiau netiesiogiai, ne kovos metu.

— Bijo dvikovos su Eriku?

— Taip, — pasakė Pem šypsodamasi. — Manau, bijo. — Pasiekėme valstijas jungiantį greitkelį ir pasukome į vakarus, Šrivporto link. — Jeigu jis iškviestų Eriką į dvikovą, šis turėtų teisę pirmiausia pasiųsti mane. Man labai patiktų susikauti su Viktoru. — Jos iltys trumpai švystelėjo prietaisų skydelio šviesoje.

— O Viktoras turi pavaduotoją? Ar nepasiųstų į dvikovą savo dešiniosios rankos?

Pem palenkė galvą į šoną. Apgalvojo mano klausimą, kol lenkė didelį krovininį automobilį su priekaba.

— Jo dešinioji ranka yra Brunas Bazelis. Jis buvo su Viktoru tą naktį, kai Erikas pasidavė Nevadai, — ištarė pagaliau. — Trumpa barzda, auskaras ausyje. Jeigu Erikas leistų man su juo susikauti, Viktoras tikriausiai pasiųstų Bruną. Gali neabejoti, jis įspūdingas, tačiau nudėčiau per penkias minutes, o gal ir greičiau. Galėtum dėl to net susilažinti iš pinigų.

Pem, kuri anksčiau buvo jauna Viktorijos laikų vidutinės klasės dama, kupina užslėpto laukinio nerimo, tarsi išsilaisvino tapusi vampyre. Niekada neklausiau Eriko, kodėl pasirinko Pem paversti vampyre, tačiau buvau įsitikinusi, kad taip padarė pajutęs jos vidinį nuožmumą.

Pagauta impulso pasakiau:

— Pem, ar kada pagalvojai, kas tau būtų atsitikę, jeigu nebūtum sutikusi Eriko?

Stojo ilgoka tyla, ar bent man ji pasirodė ilga. Susimąsčiau, ar Pem liūdėjo ir pyko dėl prarastos galimybės turėti vyrą, susilaukti vaikų. O gal ilgėjosi nutrūkusių seksualinių ryšių su savo kūrėju Eriku, kurie (kaip ir dauguma vampyrų tarpusavio santykių) truko neilgai, bet neabejotinai buvo labai intensyvūs.

Galiausiai, kai jau norėjau atsiprašyti už klausimą, Pem pasakė:

— Manau, aš tam gimiau. — Nuo prietaisų skydelio sklindanti neryški šviesa apšvietė tobulai simetrišką jos veidą. — Būčiau buvusi apgailėtina žmona, siaubinga motina. Ta mano dalis, kuri taip mėgaujasi rėždama priešų gerkles, būtų iškilusi į paviršių, jeigu būčiau likusi žmogumi. Gal ir nebūčiau nieko nužudžiusi, nes tai nebuvo dalykų, kuriuos galėjau padaryti, kol buvau žmogus, sąraše, tačiau būčiau pavertusi savo šeimos gyvenimą pragaru, gali tuo nė neabejoti.

— Esi puiki vampyrė, — pasakiau, nes daugiau nieko nesugalvojau.

Ji linktelėjo.

— Taip.

Daugiau nebekalbėjome, kol pasiekėme Eriko namus. Kad ir kaip keista, jis buvo nusipirkęs namą uždaroje bendruomenėje, kur buvo nustatytos griežtos statybos ir aplinkos tvarkymo taisyklės. Erikui patiko sargybiniai dieną prie vartų ir apsauga bei iš lauko akmenų sumūrytas namas. Šrivporte nebuvo tiek daug pastatų su rūsiais, nes vandens lygis apylinkėse buvo per aukštas, tačiau Eriko namas stovėjo ant kalvelės. Iš pradžių į apatinę dalį buvo galima įeiti tiesiai iš galinio kiemelio. Erikas išgriovė duris, užmūrijo sieną, todėl dabar turėjo puikią vietą miegoti.

Kol mūsų nesusiejo kraujo ryšys, man neteko apsilankyti Eriko namuose. Kartais būdavo visai smagu būti taip artimai susaistytai su Eriku, o kartais dėl to jaučiausi tarsi pakliuvusi į spąstus. Nors nelengva tuo patikėti, seksas dabar, kai aš, galima sakyti, buvau atsigavusi po atakos, buvo netgi geresnis. Vos prisiartinus prie Eriko namų atrodė, tarsi kiekviena kūno molekulė gaustų tik dėl to, kad atsidūriau netoli jo.

Pem paspaudė nuotolinį garažo durų pultelį. Durys pakilo į viršų, atidengdamos Eriko automobilį. Be žvilgančios Corvette, garaže daugiau nebuvo ničnieko : nė vienos kiemo kėdės, maišų su žolių sėklomis ar pusiau tuščių dažų skardinių. Jokių kopėčių, kombinezonų ar medžioklinių batų. Erikui nereikėjo tokios mantos. Visi kaimynai turėjo dailias pieveles su griežtai apsodintomis ir mulčiuotomis gėlių lysvėmis, tačiau čia kiekvieną žolės stiebelį, kiekvieną krūmelį apkarpydavo ir kiekvieną lapelį išgrėbstydavo pievelių priežiūros tarnyba.

Pem mėgaudamasi uždarė garažo duris vos mums įvažiavus. Durys į virtuvę buvo užrakintos, ji atvėrė jas, kad tiesiai iš garažo galėtume pereiti į virtuvę. Vampyrams virtuvės praktiškai nereikalingos, nors jiems būtinas nedidelis šaldytuvas, kuriame būtų galima laikyti sintetinį kraują, ir visai praverčia mikrobangų krosnelė, kad tą kraują susišildytų iki kambario temperatūros. Erikas dėl manęs nupirko kavavirę, o šaldiklyje visada buvo maisto, jeigu namie apsilankytų koks nors žmogus. Pastaruoju metu tai vis būdavau aš.

— Erikai! — šūktelėjau, vos įžengėme pro duris. Abi su Pem nusiavėme batus, nes tokia buvo viena iš Eriko namų taisyklių.

— O, nagi, eik jau, greičiau baikit tą savo pasisveikinimą! — burbtelėjo Pem, kai pažvelgiau į ją. — Man reikia sudėti į šaldytuvą Tikrą kraują ir Gyvenimo atgaivą.

Iš sterilios virtuvės perėjau į svetainę. Virtuvės spalvos buvo blankios, o svetainė atspindėjo Eriko asmenybę. Nors jo drabužiuose tai ne dažnai buvo matyti, Erikas puoselėjo slaptą meilę sodrioms spalvoms. Kai pirmą kartą lankiausi jo namuose, šita svetainė mane tiesiog pribloškė. Sienos buvo nudažytos safyro mėlynumo dažais, lubų lipdiniai ir grindjuostės — grynos, žvilgančios baltos spalvos. Baldai sudarė eklektišką daiktų, kurie kažkuo jam patiko, kolekciją, visi buvo apvilkti brangakmenių atspalvių medžiagomis, kai kurie — painių raštų — sodriai raudonos, mėlynos, citrinos geltonio, nefrito ir smaragdų žalumo, topazo aukso. Erikas buvo didelis vyras, todėl visi baldai taip pat tokie buvo: sunkūs, tvirti, nukloti pagalvėlėmis.

Erikas išėjo pro duris į namų biurą. Išvydus jį, kiekvienas mano hormonas įdėmiai sukluso. Jis buvo labai aukštas, plaukai ilgi, aukso spalvos, akys nepaprastai mėlynos, aiškiai išsiskiriančios baltame, išraiškingame ir vyriškame veide. Eriko lyties niekas tikrai nebūtų supainiojęs. Jis dažniausiai dėvėdavo džinsus ir marškinėlius, tačiau buvau mačiusi jį ir su kostiumu. „GQ“ žurnalas prarado puikų modelį, kai Erikas nusprendė, kad jo talentai tinkamesni verslo imperijai kurti, o ne modelio karjerai. Šį vakarą jis buvo be marškinių, negausūs tamsiai auksiniai plaukeliai leidosi takeliu per jo juosmenį iki džinsų liemens ir žvilgėjo baltos odos fone.

— Šok, — pasakė Erikas, ištiesęs rankas į priekį ir šypsodamasis. Aš nusijuokiau. Pradėjau bėgti ir šokau. Erikas pagavo mane, sugniaužė rankas aplink juosmenį. Pakėlė mane ir galva pasiekiau lubas. Tada nuleido ir pabučiavo. Apsivijau kojomis jo liemenį, rankomis — kaklą. Ilgai matėme tik vienas kitą.

Pem tarė:

— Grįžk į žemę, beždžionaite. Laikas bėga.

Pastebėjau, jog ji kaltina mane, ne Eriką. Atsitraukiau ir apdovanojau jį ypatinga šypsena.

— Eikš, sėskis ir papasakok, kas negerai, — pasakė jis. — Ar nori, kad ir Pem viską girdėtų?

— Taip, — pasakiau, pamaniusi, jog jis vis tiek jai papasakos.

Abu vampyrai įsitaisė skirtinguose tamsiai raudonos sofos galuose, o aš — priešais juos ant senos dvivietės aukso ir raudonos spalvų sofutės. Tarp mūsų stovėjo labai platus stačiakampis kavos staliukas su inkrustuoto medžio stalviršiu ir įmantriai drožinėtomis kojelėmis. Jis buvo nuklotas įvairiais daiktais, kuriais Erikas pastaruoju metu domėjosi: gulėjo knygos apie vikingus rankraštis, kurį buvo paprašytas įvertinti ir patvirtinti, sunkus cigarečių žiebtuvėlis iš nefrito (nors pats Erikas nerūkė) ir dailus sidabrinis dubuo sodriai mėlynu emalės vidumi. Jo pasirinkti daiktai visuomet atrodė įdomūs. Mano pačios namai tokie... sukauptiniai. Tiesą pasakius, juose nesirinkau nieko, išskyrus virtuvės spinteles ir įrenginius, — tačiau ten buvo surinkta mano šeimos istorija. Eriko namai atspindėjo tik jo istoriją.

Perbraukiau pirštu inkrustuotą medieną.

— Užvakar, — pradėjau, — sulaukiau skambučio iš Alsido Hervo.

Tikrai nepasirodė, kad abu vampyrai sureagavo į mano žodžius. Reakcija buvo vos pastebima (dauguma vampyrų nepasižymėjo ekstravagantiškomis išraiškomis), tačiau neabejotina. Erikas palinko į priekį, tarsi ragindamas pasakoti toliau. Taip ir padariau: išklojau, kad taip pat susitikau su Ilgosios ilties gaujos naujokais, tarp jų — Basimu ir Anabele.

— Esu mačiusi tą Basimą, — pasakė Pem. Pažvelgiau į ją šiek tiek nustebusi. — Vieną naktį jis užsuko į „Vamptaziją“ su kita vilkolake, dar viena naujoke... ta Anabele, rudaplauke. Ji — Alsido naujoji... simpatija.

Nors aš irgi taip įtariau, vis dėlto kiek apstulbau išgirdusi tai iš kito asmens.

— Ji tikriausiai turi kokių nors slaptų privalumų, — leptelėjau nepagalvojusi.

Erikas pakėlė antakius.

— Nemanei, kad Alsidas tokią pasirinktų, mylimoji?

— Man patiko Marija Žvaigždė, — pasakiau. Kaip nemažai per pastaruosius dvejus metus mano sutiktų asmenų, buvusi Alsido mergina sulaukė siaubingo galo. Liūdėjau dėl jos netekties.

— Prieš tai jis ilgai susitikinėjo su Debe Pelt, — pastebėjo Erikas, o aš turėjau pasistengti suvaldyti veido išraišką.

— Gan akivaizdu, kad Alsido malonumų ratas labai platus, — tęsė Erikas. — Jis juk kurį laiką rėžė sparną apie tave, argi ne? — Dėl nežymaus Eriko akcento ši kiek senamadiška frazė nuskambėjo egzotiškai. — Nuo tikros kalės prie stulbinamo talento, nuo mielos fotografės prie kietos merginos, kuri nebijo apsilankyti vampyrų bare. Alsido skonis moterims labai įvairus.

Tikra tiesa. Kažkaip niekada anksčiau to nebuvau taip sudėliojusi.

— Jis pasiuntė Anabelę ir Basimą į mūsų klubą dėl tam tikros priežasties. Ar pastaruoju metu skaitei laikraščius? — paklausė Pem.

— Ne, — atsakiau, — mėgavausi tuo, kad man nebūtina jų skaityti.

— Kongrese svarstoma galimybė priimti įstatymo projektą, kad būtų reikalaujama iš visų vilkolakių ir kitų metamorfų registruotis. Tada su jais susiję įstatymai ir reikalai bus tvarkomi VRB — Vampyrų reikalų biuro — panašiai kaip dabar tvarkomi įstatymai ir teismo bylos, susijusios su mumis, nemirėliais. — Pem atrodė labai niūriai.

Vos neleptelėjau: „Juk tai taip neteisinga!“ Vis dėlto laiku susivokiau, kaip tai skambėtų: tarsi man atrodytų, kad teisinga reikalauti iš vampyrų registruotis, o štai vilkolakiai ir morfai to neturėtų daryti. Ačiū Dievui, nepravėriau burnos.

— Visai nekeista, kad vilkolakiai dėl to įtūžę. Tiesą pasakius, Alsidas pats man sakė, jog, jo manymu, vyriausybė pasiuntė žmones šnipinėti jo gaujos, kad vėliau galėtų pateikti slaptą ataskaitą Kongrese sėdintiems žmonėms, svarstantiems galimybę iškelti šį įstatymo projektą. Tiesa, jis nemano, jog Šrivporto gauja vienintelė pasirinkta stebėti. Alsidas turi neblogą nuojautą ir yra nekvailas. — Eriko balse skambėjo pritarimas. — Nors jis įsitikinęs, kad yra stebimas.

Dabar supratau, kodėl Alsidas buvo toks susirūpinęs dėl jo žemėse stovyklaujančių žmonių. Įtarė, jog jie nėra tie, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio.

— Būtų siaubinga manyti, kad mūsų pačių vyriausybė mus šnipinėja, — pasakiau. — Ypač kai visą gyvenimą save laikei paprastu piliečiu. — Man vis dar buvo sunku suvokti tokio įstatymų leidybos projekto poveikio apimtis. Alsidas (ir kiti jo gaujos nariai) nebebūtų laikomi respektabiliais ir turtingais Šrivporto gyventojų; taptų kažkuo panašiu į... nelegalius atvykėlius. — Kur jie turės registruotis? Ar jų vaikai vis dar galės lankyti mokyklą su kitais vaikais? O kaip Barksdeilo oro pajėgų bazėje tarnaujantys vyrai ir moterys? Po šitiek metų! Nejaugi manote, kac šį įstatymo projektą tikrai gali patvirtinti?

Pem tarė:

— Vilkolakiai tiki, kad visai įmanoma. Galbūt tai tik paranoja. Gal jie ką nors girdėjo iš dviesmių Kongrese narių. Gal žino kažką, ko nežinome mes. Alsidas pasiuntė tą Anabelę ir Basimą al Saudą pasakyti man, kad jie gali netrukus atsidurti toje pačioje valtyje su mumis. Jie norėjo sužinoti apie regioninę VRB atstovę, koks ji žmogus, ar galima derėtis.

— Kas ta atstovė? — paklausiau. Jaučiausi neišprususi ir blogai informuota. Akivaizdu, kad privalėjau apie tai žinoti, nes buvau artimai susijusi su vampyru.

— Katerina Bodro, — pasakė Pem. — Jai labiau patinka moterys nei vyrai, panašiai kaip man. — Pem šyptelėjo parodydama iltis. — Dar jai patinka šunys. Turi nuolatinę meilužę Selę, kuri gyvena jos namuose. Katerinos nedomina trumpalaikiai romanai ir jos neįmanoma papirkti.

— Kiek suprantu, jau bandėte tai padaryti.

— Mėginau suvilioti ją seksualiai. Bobis Bernhemas bandė papirkti. — Bobis buvo Eriko atstovas dieną. Mes nepaprastai vienas kito nemėgome.

Sunkiai įkvėpiau.

— Na tikrai gerai, kad visa tai sužinojau, bet tikroji problema iškilo, kai vilkolakių jau nebebuvo mano valdose.

Ūmai Erikas ir Pem sužiuro į mane labai įdėmiais ir skvarbiais žvilgsniais.

— Leidai naudoti savo žemes mėnesiniam vilkolakių pasilakstymui?

— Aha. Hamiltonas Bondas pranešė, kad Hervo žemėse stovyklą įkūrė kažkokie žmonės, o dabar, kai žinau, ką tau pasakojo Alsidas, — įdomu, kodėl nepapasakojo man, — suprantu, jog nenorėjo organizuoti pasibėgiojimo savo žemėse. Jis tikriausiai pamanė, jog tie stovyklautojai — ne kas kita kaip vyriausybiniai agentai. Kaip būtų pavadinta nauja agentūra? — paklausiau. Juk nebebūtų VRB? Aišku, jeigu VRB vis dar „reprezentuotų“ tik vampyrus...

Pem gūžtelėjo pečiais.

— Kongrese įstatymų leidėjai siūlo pavadinti ją VAPRB — Vampyrų ir antgamtinių padarų reikalų biuru.

— Grįžkim prie tavo problemų, mylimoji, — pasakė Erikas.

— Tvarkelė. Tai štai, kai jie jau rengėsi važiuoti, Basimas atėjo prie priekinių durų ir pasakė užuodęs mažiausiai vieną fėją ir kažkokį kitą vampyrą keliavus per mano žemes. O pusbrolis Klodas teigia, kad toji fėja — ne jis.

Akimirką stojo tyla.

— Įdomu, — ištarė Erikas.

— Labai keista, — pasakė Pem.

Erikas perbėgo pirštais per rankraštį, gulintį ant kavos staliuko, tarsi jis būtų galėjęs pasakyti, kas bastosi mano žemėse.

— Nežinau, ar tas Basimas patikimas, aišku tik tai, kad jis buvo išgrūstas iš vilkolakių gaujos Hjustone, o Alsidas priėmė jį į savo gaują. Nežinau, kodėl buvo išmestas. Įtariu, ko nors prisidirbo. Patikrinsime, ar Basimas sakė tiesą. — Erikas pasisuko į Pem. — Ta naujoji mergina Heidė minėjo, kad yra pėdsekė.

— Turite naują vampyrę? — susidomėjau.

— Ją mums atsiuntė Viktoras. — Eriko burna susispaudė į niūrią liniją. — Net iš paties Naujojo Orleano Viktoras tvirta ranka valdo valstiją. Jis atgal į Nevadą išsiuntė Sendę, kuri turėjo palaikyti ryšius tarp įvairių grandžių. Viktorui tikriausiai atrodė, jog nepakankamai ją kontroliuoja.

— Kaip jis sugebės prisiruošti valdyti Naująjį Orleaną, jeigu keliaus po valstiją tiek, kiek Sendė?

— Spėju, paliks Bruną Bazelį viskam vadovauti, — pasakė Pem. — Manau, Brunas apsimeta, kad Viktoras yra Naujajame Orleane, net kai jo ten nėra. Kiti Viktoro žmonės dažnai nežino, kur jis. Viktoras išžudė visus Naujojo Orleano vampyrus, kokius tik galėjo rasti, todėl turėjome pasitikėti informacija, kurią pateikė vienintelis mūsų šnipas, išgyvenęs žudynes.

Aš, aišku, norėjau nukreipti temą ir pakalbėti apie tą šnipą — kas galėtų būti toks drąsus ir nutrūktgalvis, kad šnipinėtų Erikui jo priešo teritorijoje? Vis dėlto privalėjau laikytis pagrindinės temos, kuri buvo naujojo Luizianos pagrindinio bosų boso regento nešvarūs darbeliai ir pasalūniškumas.

— Vadinasi, Viktoras mėgsta būti pirmose gretose, — pasakiau, o Erikas ir Pem dėbtelėjo į mane nieko nesuprantančiais žvilgsniais. Senesni vampyrai ne visada aiškiai supranta šnekamąją kalbą. — Jam patinka viską pamatyti ir padaryti pačiam, o ne pasikliauti pavaldiniais ar įsakymų grandine, — paaiškinau.

— Taip, — tarė Pem. — O kalbant apie Viktorą įsakymų grandinė gali būti gan sunki ir pažodinė.

— Mudvi su Pem kalbėjomės apie Viktorą važiuodamos čia. Pasidarė labai įdomu, kodėl Felipė de Kastro pasirinko Viktorą būti savo atstovu Luizianoje? — Tiesą pasakius, tuos porą kartų, kai buvau susitikusi Viktorą akis į akį, man jis pasirodė visai nieko, vadinasi, nebuvo galima spręsti apie vampyrą vien iš gerų jo manierų ir šypsenos.

— Šiuo klausimu yra dvi teorijos, — pasakė Erikas ir ištiesė ilgas kojas. Akimirką man prieš akis jos šmėkštelėjo plačiai iškėtotos ant suglamžytų paklodžių, bet priverčiau protą grįžti prie svarstomos temos.

Erikas šyptelėjo parodydamas iltis (jis žinojo, ką jaučiu), o tada tęsė:

— Viena iš jų tvirtina, jog Felipė nori, kad Viktoras būtų taip toli nuo jo, kiek tik įmanoma. Tikiu, kad Felipė galvoja, jog jeigu duos Viktorui didelį kąsnį raudonos mėsos, šis nebesikėsins nugriebti viso kepsnio.

— O štai kiti vampyrai mano, — įsiterpė Pem, — kad Felipė paskyrė Viktorą paprasčiausiai dėl jo efektyvumo. Dėl galbūt nuoširdaus Viktoro atsidavimo Felipei.

— Jeigu teisinga pirma teorija, — tarė Erikas, — tarp Felipės ir Viktoro nėra visiško pasitikėjimo.

— Jeigu teisinga antra, — tęsė Pem, — ir veiksime prieš Viktorą, Felipė išžudys mus visus.

— Suprantu, ką norite pasakyti, — tariau ir žvilgsnį perkėliau nuo Pirmosios teorijos (bemarškinės ir mėlynais džinsais) į Antrąją (dailiu vintažiniu kostiumėliu). — Man būtų nemalonu pasirodyti visiškai savanaudei, bet pirma mintis, dingtelėjusi į galvą, yra tokia. Jeigu Viktoras neleido jums atskubėti man padėti, kai to reikėjo, — tarp kitko, žinau, kad esu tau labai skolinga, Pem, — vadinasi, jis negerbia savo valdovo pažado, tiesa? Felipė pažadėjo man savo apsaugą, ir tai nenuostabu, juk išgelbėjau jam gyvybę.

Stojo reikšminga pauzė, kol Erikas ir Pem svarstė mano klausimą.

— Manyčiau, kad Viktoras labai pasistengs atvirai tau nesukelti žalos, kol (ir jeigu) nenuspręs tapti karalium savo paties karalystėje, — tarė Pem. — Jeigu Viktoras užsimanys karaliauti, visi Felipės duoti pažadai liks tik žodžiais be jokios prasmės. — Erikas pritariamai linktelėjo.

— O, puikuma. — Tikriausiai nuskambėjo, lyg būčiau aikštingas ir savanaudis padaras, nes taip ir jaučiuosi.

— Visa tai, žinoma, jei nerasime, kaip nudėti jį pirmą, — tyliai pasakė Pem. Ilgai visi trys tylėjome. Toks pokalbis apie Viktoro nužudymą vis tiek man kėlė šiurpą, nesvarbu, kaip labai pritariau minčiai, jog jis turi mirti.

— Tai manote, kad toji Heidė, tokia puiki pėdsekė, Šrivporte yra Viktoro akys ir ausys? — guviai išbėriau, stengdamasi nusikratyti ūmai užplūdusio šiurpulio.

— Taip, — patvirtino Pem. — Nebent ji čia yra Felipės akys ir ausys, kad šis galėtų stebėti, ką Viktoras veikia Luizianoje. — Jos veide atsirado ta grėsminga išraiška, kuri tarsi bylojo, kad Pem tuoj pradės vampyrišką žaidimą. Tikrai nenorėtumėte išvysti tos Pem išraiškos, jeigu kalbantis būtų paminėtas jūsų vardas. Heidės vietoje būčiau pasirūpinusi, kad skalbiniai būtų švarutėliai, ir nesivėlusi į jokias istorijas.

Paminėjus Heidę, man galvoje iškilo kaselės ir pūsti sijonai — tai atrodė labai jau žvitrus vardas vampyrui.

— Ką gi man daryti dėl Ilgosios ilties gaujos perspėjimo? — tariau, grąžindama pokalbį prie pradinės problemos. — Ar atsiųsite Heidę į mano valdas pabandyti susekti fėją? Turiu jums pasakyti dar vieną dalyką. Basimas užuodė nelabai šviežią kūną, palaidotą valdų užkampyje.

— O, — tarstelėjo Erikas. — Vaje. — Pasisuko į Pem. — Palik mus vienus.

Ji linktelėjo ir išėjo per virtuvę. Išgirdau, kaip užsidarė galinės durys.

Prabilo Erikas:

— Atleisk, mylimoji. Tas kūnas velionės Debės Pelt, nebent būtum savo valdose palaidojusi ką nors kitą ir nuslėpusi tai nuo manęs.

To ir bijojau.

— Ar jos automobilis irgi ten pat?

— Ne, jis tvenkinio dugne už kokių šešiolikos kilometrų į pietus nuo tavo namų.

Koks palengvėjimas.

— Na, viena paguoda, kad ją rado vilkolakis, — pasakiau. — Tikriausiai nereikia dėl jo nerimauti, nebent Alsidas sugebėtų atpažinti jos kvapą. Jie tikrai nepuls kūno atkasti, nes ne jie ten jį užkasė. — Kai turėjau nelaimės sutikti Debę Pelt, ji buvo išsiskyrusi su Alsidu. Nenoriu ištęsti pasakojimo, tačiau ji pirma mėgino mane nudėti. Prireikė laiko, tačiau dabar jau nebeišgyvenu dėl jos mirties. Erikas tą naktį buvo su manimi, tačiau tada jis buvo ne viso proto. O tai dar viena ilga istorija.

— Eikš čia, — pasakė Erikas. Buvo nutaisęs vieną iš mano mėgstamiausių išraiškų, ir aš buvau dvigubai patenkinta, nes tikrai nenorėjau per daug galvoti apie Debę Pelt.

— Hmmm. Ką už tai duosi? — Dirstelėjau į jį iš padilbų.

— Manau, puikiai žinai, ką. Tau labai patinka tas dalykas.

— O... tu visai tuo nesimėgauji?

Man nespėjus nė mirktelėti Erikas atsidūrė ant kelių priešais mane, praskėtė man kojas ir palinko į priekį, siekdamas bučinio.

— Manau, žinai, kaip jaučiuosi, — pasakė jis pakuždomis. — Mus sieja ryšys. Nejaugi tiki, kad nesusimąstau apie tave, kai dirbu? Vos atsimerkiu, galvoju apie tave, kiekvieną tavo kūno dalį. — Jo pirštai ėmė darbuotis ir aš aiktelėjau. Toks elgesys buvo labai tiesmukas net Erikui. — Ar tu mane myli? — paklausė jis, įsmeigęs į mane akis.

Buvo sunku atsakyti, ypač dėl to, ką darė jo pirštai.

— Man patinka būti su tavimi, nesvarbu, mylimės ar ne. O dieve, padaryk tai dar kartą! Aš dievinu tavo kūną. Dievinu tai, kas vyksta tarp mūsų. Ką veikiame kartu. Tu priverti mane juoktis, ir šis jausmas nuostabus. Mėgstu stebėti viską, ką tu darai. — Bučiavau jį ilgai, juslingai. — Man patinka stebėti, kaip rengiesi. Patinka, kai nusirengi. Mėgstu stebėti tavo rankas, kai darai tai man. O! — Visa suvirpėjau iš malonumo. Sulaukusi atokvėpio akimirkos, sumurmėjau: — Jeigu aš užduočiau tą patį klausimą, koks būtų tavo atsakymas?

— Pasakyčiau tą patį, — ištarė Erikas. — Man atrodo, tai reiškia, jog tave myliu. Jeigu tai nėra tikra meilė, tai tiek artima tam jausmui, kiek tik įmanoma. Ar matai, ką man padarei? — Jam net nereikėjo rodyti. Tai buvo velniškai akivaizdu.

— Atrodo skausmingai. Norėtum, kad paslaugyčiau, papūsčiau? — paklausiau ramiausiu balsu, kokį tik sugebėjau išspausti.

Jis atsakė paprasčiausiai suurgzdamas. Akimirksniu mūsų pozicijos pasikeitė. Dabar aš buvau ant kelių priešais Eriką, jis glostė man galvą. Erikas buvo nemažas vyras, o šioje mūsų seksualinio gyvenimo srityje man dar reikėjo padirbėti. Vis dėlto sekėsi vis geriau, ir atrodė, kad jis tam pritaria. Po minutėlės kitos Eriko pirštai mano plaukuose įsitempė, o aš protestuodama išleidau tylų garsą. Jis mane paleido ir vietoj galvos sugriebė sofą, tada išgirdau gilų atodūsį.

— Greičiau, — iškošė Erikas. — Dabar, dabar! — Jis užsimerkė, atlošė galvą, jo delnai atsileido ir vėl spazmiškai susispaudė. Man patiko turėti tokios galios. Tai buvo dar vienas dalykas, kurį dievinau. Ūmai jis ištarė kažką senovine kalba, išrietė nugarą, o aš pradėjau judėti labai tikslingai, rydama viską, ką jis turėjo man pasiūlyti.

Visa tai vyko nenusirengus beveik nė vieno drabužio.

— Ar meilės buvo pakankamai? — paklausė Erikas lėtu ir svajingu balsu.

Užsiropščiau jam ant kelių ir apsivijau rankomis kaklą trumpai švelnių glamonių interliudijai. Dabar, kai vėl sugebėjau mėgautis seksu, kaskart pasimylėjusi su Eriku jaučiausi suglebusi kaip šlapias skuduras, tačiau šios akimirkos buvo mėgstamiausia dalis, nors tai pripažindama jaučiausi lyg kalbėčiau kokiam nors moterų žurnalui.

Kol sėdėjome apsikabinę, Erikas atkartojo pokalbį su viena vampimyla iš klubo ir abu iš to pasijuokėme. Papasakojau jam, kaip dabar išraustas Kolibrių kelias, kol apygarda bando jį sulopyti. Manyčiau, apie tokius dalykus kalbamasi su mylimaisiais; manoma, kad jiems rūpi šios nereikšmingos, bet tau svarbios temos.

Deja, žinojau, jog Erikas tą naktį turi sutvarkyti dar daug kitų reikalų, todėl pasakiau jam, kad grįšiu į Bon Toną su Pem. Kartais likdavau jo namuose, skaitydavau, kol jis dirbdavo. Ne taip jau lengva buvo ištaikyti galimybę intymiai praleisti laiką su daugybės asmenų bosu ir verslininku, būdraujančiu tik tamsos valandomis.

Erikas mane pabučiavo, kad geriau jį prisiminčiau.

— Atsiųsiu pas tave Heidę tikriausiai poryt, — pasakė jis. — Ji patikrins, ką Basimas sakėsi užuodęs tavo miškuose. Pranešk, jeigu tau vėl paskambins Alsidas.

Kai su Pem išėjome iš Eriko namo, lijo. Buvo atvėsę, todėl įlipusi į Pem automobilį įjungiau šildymą. Jai nebuvo jokio skirtumo. Kurį laiką važiavome tylėdamos, paskendusios savose mintyse. Stebėjau, kaip į šalis švytuoja valytuvai.

Pem prabilo:

— Nepapasakojai Erikui apie fėją, kuri apsistojo tavo namuose.

— O, velnias! — Delnu užsidengiau akis. — Tikrai. Buvo tiek dalykų, kuriuos reikėjo aptarti, kad visiškai pamiršau.

— Juk suvoki, jog Erikui nepatiks, kad jo moters namuose gyvena kitas vyras.

— Kitas vyras, kuris yra mano pusbrolis, be to, dar ir gėjus.

— Bet yra labai gražus ir šoka striptizą. — Pem paskersakiavo į mane, tada nusišypsojo. Jos šypsena man šiek tiek kėlė nerimą.

— Gali nusirenginėti kiek tik nori — jeigu tau nepatinka asmuo, į kurį žiūri būdamas nuogas, nieko neįvyks, — atkirtau kandžiai.

— Aš lyg ir suprantu šį sakinį, — pasakė ji po akimirkos. — Visgi glausti tokį patrauklų vyrą namuose... Suke, taip negerai.

— Tikriausiai juokauji? Klodas gėjus. Jam ne tik patinka vyrai, jam patinka vyrai apžėlusiais smakrais ir tepalų dėmėmis ant mėlynų džinsų.

— Ką tai reiškia? — paklausė Pem.

— Tai reiškia, kad jam patinka darbininkų klasės vaikinai, kurie pragyvenimui užsidirba sunkiu rankų darbu. Arba kumščiais.

— Įdomu. — Pem vis dar spinduliavo nepritarimu. Minutėlę padvejojusi tęsė: — Erikas jau labai seniai neturėjo tokios kaip tu, Suke. Manau, jis pakankamai šaltakraujis, kad laikytųsi reikiamo kurso, tačiau turėtum atsižvelgti į jo įsipareigojimus. Dabar tiems nedaugeliui likusių jo pirminės komandos narių pats pavojingiausias metas nuo to laiko, kai Sofi Ana pasitiko galutinę savo mirtį. Mes, Šrivporto vampyrai, dvigubai priklausome Erikui, nes jis vienintelis šerifas, likęs iš senojo režimo. Jeigu Erikas žlugs, žlugsime visi. Jeigu Viktorui pavyk, diskredituoti Eriką ar kaip nors palaužti jo pozicijas Šrivporte, mes visi mirsime.

Aš dar nebuvau įsisąmoninusi situacijos rimtumo. Erikas irgi man nebuvo paaiškinęs visko iki galo.

— Nejaugi viskas taip blogai? — paklausiau sustingusi.

— Suke, jis yra pakankamai vyriškas, kad norėtų atrodyti tau stiprus. Tikra tiesa, jog Erikas yra puikus vampyras ir labai praktiškas, tačiau antrąja savybe pastaruoju metu nebe taip pasižymi — ypač kai būni įsipainiojusi ir tu.

— Ar nori pasakyti, kad, tavo nuomone, man su Eriku daugiau nederėtų matytis? — paklausiau jos tiesiai šviesiai. Nors paprastai labai džiaugdavausi, kad vampyrų protai man neįžvelgiami, kartais tai keldavo neviltį. Buvau įpratusi žinoti daugiau nei norėčiau apie tai, ką žmonės galvoja ir jaučia, o ne svarstyti, ar teisingai nuspėjau jų mintis ir jausmus.

— Ne, ne visai taip. — Pem atrodė susimąsčiusi. — Man būtų negera matyti jį nelaimingą. Tave — taip pat, — pridūrė tarsi tarp kitko. — Jeigu nerimaus dėl tavęs, jis nereaguos taip, kaip reikėtų — kaip turėtų...

— Jeigu manęs nebūtų.

Pem kurį laiką patylėjusi vėl prabilo:

— Manau, kad galėtų reketuoti Eriką, Viktoras tavęs dar nepagrobė tik todėl, jog Erikas tave vedė. Viktoras vis dar bando pridengti savo darbelius elgdamasis pagal taisykles. Jis nepasirengęs atvirai sukilti prieš Felipę. Dar bandys pateisinti viską, ką daro. Dabar jo santykiai su Felipe kiek įtempti, nes dėl jo kaltės vos nežuvai.

— Galbūt Felipė padarys šį darbą už mus, — pasakiau.

Pem vėl susimąstė.

— Būtų idealus variantas, — pasakė. — Nors mums tektų laukti. Felipė tikrai nesiims skubotų veiksmų dėl savo pavaduotojo nužudymo. Tai priverstų nerimauti ir jaustis neužtikrintai kitus pavaduotojus.

Papurčiau galvą.

— Negerai. Nemanau, kad Felipę imtų graužti sąžinė, jei reikėtų nudaigoti Viktorą.

— O tai graužtų sąžinę tau, Suke?

— Taip, graužtų. — Nors ne tiek, kiek turėtų.

— Vadinasi, jeigu galėtum tai padaryti apimta įniršio, Viktorui tave puolant, būtų geriau nei suplanuoti nužudyti jį tada, kai negalėtų gintis efektyviai?

Gerai, aišku, taip išdėsčius, mano požiūris neatrodė toks jau protingas. Supratau, kad jeigu ką nors nori ar planuoji nužudyti, jei trokšti kažkieno mirties, priekabiauti dėl aplinkybių atrodytų juokingai keista.

— Neturėtų būti jokio skirtumo, — ištariau tyliai. — Vis dėlto yra. Viktoras turi dingti.

— Tu pasikeitei, — pasakė Pem trumpai patylėjusi. Ji neatrodė nustebusi, apimta siaubo ar pasibjaurėjusi, tačiau nebuvo ir labai patenkinta. Tarsi būtų ką tik supratusi, kad pakeičiau šukuoseną.

— Taip, — pasakiau. Dar kurį laiką važiavome stebėdamos, kaip kliokia lietus.

Staiga Pem tarė:

— Žiūrėk!

Greitkelio šalikelėje stovėjo dailus baltas automobilis. Nesupratau, kodėl Pem taip susijaudino, kol pastebėjau, kad atsirėmęs į automobilį visiškai nerūpestingai, nepaisydamas lietaus, stovi vyras, sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

Kai visai prisiartinome prie Lexus automobilio, vyras pamojavo glebia ranka. Davė ženklą sustoti.

— Velnias, — tarstelėjo Pem. — Tai Brunas Bazelis. Privalome sustoti. — Ji pristabdė šalikelėje ir sustojo aplenkusi baltą automobilį. — Ir Korina, — pridūrė kartėlio kupinu balsu. Pažvelgusi pro galinio vaizdo veidrodėlį išvydau, kad iš Lexus išlipo moteris.

— Jie čia tam, kad mus nužudytų, — tyliai pasakė Pem. — Negalėsiu nudėti jų abiejų. Turėsi man padėti.

— Ketina mus nužudyti? — Buvau labai išsigandusi.

— Galiu sugalvoti tik tokią priežastį, dėl kurios Viktoras būtų pasiuntęs du žmones atlikti vieno asmens užduoties, — pasakė ji. Jos balsas skambėjo ramiai. Akivaizdu, Pem galvojo daug greičiau nei aš. — Dabar mūsų pasirodymas! Jeigu taika gali būti išlaikyta, mes tai padarysime, bent kol kas. Štai. — Ji įbruko kažką man į delną — Ištrauk jį iš dėklo. Ašmenys sidabriniai.

Prisiminiau pilką Bilo odą ir kaip lėtai jis judėjo apsinuodijęs sidabru. Sudrebėjau, tačiau pykau ant savęs dėl skrupulų. Ištraukiau durklą iš odinio dėklo.

— Turime išlipti? — tariau. Pamėginau nusišypsoti. — Gerai jau, mūsų pasirodymas.

— Suke, būk drąsi ir negailestinga, — pasakė Pem ir atidariusi dureles dingo iš automobilio. Pasiunčiau paskutinį meilės gūsį Eriko link tarsi atsisveikindama, užsikišau durklą už sijono juosmens nugaroje. Išlipau iš automobilio į liūties tamsą, iškėlusi rankas, kad parodyčiau, jog jos tuščios.

Mane permerkė per kelias sekundes. Užsikišau plaukus už ausų, kad nelįstų į akis. Nors švietė Lexus žibintai, buvo labai tamsu. Vienintelė kita šviesa sklido nuo automobilių, zujančių greitkeliu į abi puses, ir ryškiai apšviestos sunkvežimių stovėjimo aikštelės už gero pusantro kilometro. Mes buvome pasaulio pakraštyje, miškingoje anoniminėje valstijas jungiančio greitkelio atkarpoje. Vampyrai galėjo matyti daug geriau nei aš, tačiau žinojau, kur jie yra, nes išskleidžiau kitą savo jausmą ir apčiuopomis radau jų smegenis. Tuomet vampyrai atrodė tarsi skylės, tarsi juodi taškai atmosferoje. Savotiškas negatyvus sekimas.

Niekas nekalbėjo, o vienintelis garsas buvo žliaugiančio lietaus barbenimas į automobilių stogus. Negirdėjau artėjančių automobilių.

— Labas, Brunai! — šūktelėjau, o balsas skambėjo guviai, kiek beprotiškai guviai. — Kas tavo bičiulė?

Prisiartinau prie jo. Už skiriamosios sienelės vakarų kryptimi pro šalį prazvimbė automobilis. Jeigu vairuotojas ir pastebėjo mus, tikriausiai atrodė, tarsi gerieji samariečiai būtų sustoję padėti žmonėms, kurių automobilį užklupo bėdos. Žmonės linkę matyti tai, ką nori... ką tikisi pamatyti.

Prisiartinusi prie Bruno pastebėjau, kad jo trumpi rudi plaukai lietaus priploti prie galvos. Jį buvau mačiusi tik kartą, o dabar buvo nutaisęs tokią pat rimtą išraišką, kaip ir tą naktį, kai stovėjo mano priešakiniame kieme, pasiruošęs pulti pirmyn ir sudeginti namą kartu su manimi. Brunas buvo rimtas vyras, kaip ir aš buvau guvi moteris. Tokia buvo jo atsarginė pozicija, kaukė.

— Sveika, panele Stekhaus, — pasisveikino Brunas. Jis buvo ne aukštesnis už mane, tačiau stambus vyras. Vampyrė, kurią Pem pavadino Korina, stovėjo Brunui iš dešinės. Nuo sudėtingai supintų merginos, kuri kitados buvo afroamerikietė, plaukų lašėjo vanduo. Per lietaus barbenimą vos galėjau pagauti tarškesį, kurį daužydamiesi vienas į kitą skleidė įpinti karoliukai. Ji buvo liekna ir aukšta, dar aukštesnė dėl beveik aštuonių centimetrų aukščio batų kulnų. Nors vilkėjo tikriausiai labai brangia suknele, apranga buvo nukentėjusi dėl merkiančio lietaus. Dabar ji atrodė kaip labai elegantiška šlapia višta.

Baimė vertė kraustytis iš proto, taigi pradėjau juoktis.

— Tau padangą nuleido, Brunai, ar dar kas nors atsitiko? — tariau. — Negaliu įsivaizduoti, ką dar veiktumėte pasaulio pakrašty pliaupiant tokiam lietui.

— Laukiau tavęs, kale.

Nebuvau tikra, kur pradingo Pem, ir negalėjau pasukti smegenų, kad ją rasčiau.

— Prašyčiau nesikeikti, Brunai! Nemanau, jog mane pakankamai gerai pažįsti, kad taip vadintum. Spėju, kažkoks jūsiškis stebi Eriko namus.

— Stebi. Kai pamatėme jus išvažiuojančias kartu, atrodė geras metas sutvarkyti kelis reikalus.

Korina dar nebuvo tarusi nė žodžio, tačiau atsargiai dairėsi aplinkui; suvokiau, kad ji taip pat nežino, kur dingo Pem. Išsišiepiau.

— Dėl dievo meilės, nežinau, kodėl jūs visa tai darote. Atrodo, Viktoras turėtų būti patenkintas tokiu protingu pavaldiniu kaip Erikas. Kodėl jis negali to tinkamai įvertinti? — „Ir palikti mus ramybėje.“

Brunas žengė artyn. Apšvietimas buvo per prastas, kad galėčiau įžiūrėti jo akių spalvą, tačiau mačiau, kad jis vis dar labai rimtas. Pagalvojau, kaip keista, jog Brunas gaišo laiką man atsakydamas, nors bet kas, dėl ko išloštume laiko, buvo gerai.

— Erikas yra puikus vampyras, tačiau niekada nenusilenks Viktorui, ne iki galo. Tai, kokiu tempu jis kaupia galią, kelia Viktorui nerimą. Štai kad ir tu — jis turi tave. Gal tavo prosenelis ir užsidarė fėjų pasaulyje, tačiau kas gali pasakyti, kad jis nesugrįš? O Erikas gali pasinaudoti tavo kvailu sugebėjimu kada tik užsigeidęs. Viktoras nenori, kad Erikas turėtų tokį pranašumą.

Brunas sugniaužė rankomis mano kaklą. Judėjo taip greitai, kad aš nespėjau sureaguoti; širdžiai kalant ausyse neaiškiai suvokiau, jog kairėje vyksta kažkoks staigus ir žiaurus sujudimas. Siektelėjau ranka už nugaros, kad išsitraukčiau peilį, tačiau staiga atsidūrėme kelkraštyje, aukštoje, šlapioje žolėje. Spyriau koja aukštyn ir pastūmiau, stengdamasi atsidurti viršuje. Aš lyg ir persistengiau, nes pradėjome ristis į griovį. Tai nebuvo gerai, nes griovyje sparčiai gausėjo vandens. Brunas nuskęsti negalėjo, o štai aš — kuo puikiausiai. Trūktelėjau petį iš visų jėgų, akimirką atsidūriau viršuje, ištraukiau peilį iš už sijono juosmens, o kai dar kartą persiritome, išvydau tamsius taškelius akyse. Žinojau, kad tai paskutinė mano galimybė. Dūriau Brunui tarp šonkaulių.

Nužudžiau jį.